laibadūšis

×laibadūšis, -ė (hibr.) smob. 1. plonabalsis: Kai pradėjo giedot laibadūšiai, tai tik gerklės cypia Prng. 2. kas nuolat dejuoja, skundžiasi kuo nors: Tai laibadūšis, tik bėduja ir bėduja, o nieko nedaro Ml.